BORIS ELDAGSEN

 

EILĖRAŠČIAI: kaip visiškai pradingti

 

Fotografuoju naktimis, siekdamas atrasti ir tyrinėti vaizdavimo ribas. Užuot gilinęsis į vietas, žmones ar istorijas, aš pagrobiu ir transformuoju išorinę realybę, taip pavaizduodamas realybę už laiko ir vietos ribų, t.y. nesąmoningą realybę. Dėl tokio paradoksalaus metodo mane sunku priskirti kokiai nors fotografijos mokyklai.

Kaip Gėtės Faustas, stengiuosi „pasaulio pagrindus ir priežastis išvysti“ ir padaryti racionaliam protui neįkandamus kadrus, kurie paskatintų žiūrovą atsigręžti į savo prisiminimus ir jausmus.

Nenaudodamas daug papildomų medžiagų ar skaitmeninių efektų, derinu fotografavimą gatvėje ir studijoje. Mano darbo rezultatas – tai kažkas tarp tapybos, kino ir teatro. Pastaroji ypatybė svarbi ir parodose: instaliacijas kuriu konkrečiai vietai, naudoju įvairius formatus – nuo tapetų iki trumpų filmukų – ir taip stengiuosi sukurti tam tikrą patyrimą, judančią realybę, kurioje lankytojas gali keliauti per kadrus, gilyn į vidines erdves. Būtent todėl savo fotografijas vadinu EILĖRAŠČIAIS.