BERANGERE FROMONT

 

Cosmos

 

Septyniolika metų! Birželio naktis!

– Tesitęsia svaigulys!

Šampanas – tai gyvybės syvai

ir jie apsuka galvą...

Protas klejoja ir lūpos

drėksta nuo bučinio, 

Virpančio, plazdančio – 

gyvo...

Arthur Rimbaud „Meilės romanas“ (1870)

 

Vieną pavasario naktį pasekiau paauglius, jų tarpe įsimylėjusią porelę, vaikštinėjančią Arlio priemiesčiu.

Ilgas kelias, smarkus vėjas, bučiniai, kelios suktinės. Sustojame viduryje niekur. Tamsu, dedu žingsnį po žingsnio. Gamyklinis rajonas. Nuolaužos, varlių koncertas, keli šiurpuliukai. Galiausiai prieiname namą, „apleistas čigonų“, – pasako man jie. „Mūsų namas“. Nepaisantys mus supančių besikraipančių veidų, jie atsiveria ir pražysta prieš mane.

 

"Cosmos" yra vizualinė pasaka, sukurta vieną naktį. Leitmotyvu tampa meilės, rūpesčio, akto ar kovos glamonė. Geidulys gimsta tarsi revoliucija. Norėjau įamžinti emocijos, jaunystės, geismo trapumą, pamatyti, kaip iš pilkumos išsiveržia tyrumas, priešingų detalių vidury, pačioje chaoso širdyje.

 

Šešiolikos visuomet švarko kišenėje nešiojausi nutrintą Rimbaud eilėraščių rinkinį, kurį sklaidydavau bėgdama nuo realybės. Norėdama nors truputį pajausti to meto esmę ir intensyvumą - ir galbūt todėl, kad atsisakau užaugti - pagauti tą kibirkštį, vaikišką pasipriešinimą.