GIOVANNI COCCO
Monia
Ji stovi ramiai, sulaikiusi kvapą. Akimis kažko ieško, nerami, kad kažką gali praleisti. Prisiartinu. Galbūt suprasiu, į ką ji žiūri. Šitai darau dar nuo tada, kai buvom vaikai. Spoksau į seserį, kol ji stovi, kol laikas aplink ją stovi. Aš vis žiūriu: kažkokia požeminė srovė, potvyniui prilygstanti jėga stumia ją artyn prie visko, ką ji pamato. Ji liečia daiktus su nepasitikėjimu, tarsi kiekvienas kartas būtų pirmas. Ji abejoja, ji stebisi. Galbūt ji mano, kad taikytis – geriau nei pasiekti? Ar kad pasiekti – tai ne tas pats, kas trokšti pasiekti? O gal – kad kai ko apskritai nevalia liesti? Galbūt todėl ji mėgsta šviesą, vandenį ir šešėlius. Ji vis taikosi, vis bando juos pasiekti. Viską, kas gali nuo jos pabėgti. Aš vis žiūriu: vieną akimirką ji čia, o kitą – jos nebėra. Ir ji pasiima mane kartu su savimi.
Monia neįgali nuo gimimo. Jos gyvenimas – tai įpročiai, paprasti gestai ir ilgos akimirkos nepratariant nė žodžio, nekrustelint. Gyvenimas toli nuo visko – vienišas, apribotas, tačiau netuščias. Gyvenimas, kuriame laikas susideda iš trumpų atkarpų, o dabartis nesuponuoja ateities. Ją fotografuoti – tai gilintis ir tyrinėti. Tai būdas suprasti ją, suprasti, ką ji mąsto ir ko nori – iš gyvenimo, iš manęs. Greitai ne vien fotografija leis man ją pažinti, prieiti arčiau, prisiminti gestus ir žvilgsnius, kuriais ji bando paliesti ir pamatyti pasaulį. Vieną dieną ji taps mano gyvenimo dalimi, ji privalės mane prisileisti: kas dieną, tokį, koks esu, kaip ją matau ir myliu. Papasakoti jos istoriją – tai pirmas žingsnis į kito žmogaus gyvenimą, su visa našta ir džiaugsmu, kuriuos tas susidūrimas atneš.