Tai išryškina politinį vakuumą, atsiradusį postkomunistinėje Albanijos vyriausybėje ir ypač korumpuotoje, lėtoje, mažai patikimoje teisinėje sistemoje. Valstybė nesugeba apginti esminės žmogaus teisės – gyventi. Albanijos parlamentas priėmė šimtus įstatymų, iš pažiūros pro-europietiškų, tačiau nepritaikytų Albanijos realybei. Tokie įstatymai tampa pagrindine teisėsaugos neveikimo priežastimi ir skatina savavališką teisingumą, palikdami Noja Vukaj šeimą be teisės į mokslą, socialinį gyvenimą ir laisvę. Namai, vienintelė saugi vieta, pagal Kanuną, tapo jų kalėjimu. Moderni visuomenė sunkiai supranta tokias istorijas. Šiaurės Albanija geografiškai artima, tačiau užmiršta likusios Europos.

Man buvo svarbu toliau nagrinėti temą, nors jau galybę kartų aprašytą spaudoje, tačiau šįkart – su intymesniu, žmogiškesniu požiūriu. Pagrindinis dėmesys nebuvo nukreiptas į kraujo kerštą, bet į izoliaciją, užsidarymą, ir jo paveiktus. Atsigręžus į šeimos narius, juos paverčiau istorijos kūrėjais, įtraukiant į mano reportažą jų rašytus tekstus bei vienkartiniais fotoaparatais darytas nuotraukas, todėl, nepaisant skiriančių kultūrų, žiūrovas susitapatina su paprastomis mus vienijančiomis vertybėmis, emocijomis ir neteisybe, su kuria susiduria ši šeima.