MARIUS
MORKEVIČIUS
VE
RT
IG
O
Vertigo - tai tokia žmogaus būsena, kai svaigsta galva, vaizdai sukasi lyg karuselėje, ratu pagal ar prieš
laikrodžio rodyklę. Iš Vikipedijos.
Panašu, kad kartas nuo karto visus ištinka svaigulys. Tai ne visada blogai, net atvirkščiai. Apsvaigus lengviau išblukinti įprastas kasdienybės normas, atrasti naujų minčių, o kartais net prisikelti iš naujo. Tokį potyrį sukelia ne tik įvairios medžiagos. Pakanka įsijausti į muziką, gamtą, bendravimą, mėgstamą veiklą. Tokiom akimirkom gyvena ir šios serijos personažai. Ištikti savojo vertigo.
Koks esi fotografas?
Į fotografavimą žiūriu intuityviai, tad neužgriozdinu savęs schemomis, išankstinėmis kadruotėmis. Stengiuos vengti dirbtinumo, mano galva, jo ir taip visur per daug – ir fotografijoje, ir žmonių bendravime, viešojoje komunikacijoje. Dažniausiai fotografuoju organiškai, pasiduodu tėkmei, o temą diktuoja aplinkybės, bendravimas su modeliu, gimdantis mintis, nuotaiką.
Serijoje išlieki nematomu stebėtoju. Kaip sieki minimalaus atstumo?
Stengiuosi nesikišti į veiksmą ar tai daryti minimaliai. Žinoma, patogiau, kai pažįsti žmogų – jį lengviau išprovokuoti, išlaisvinti, bet reportažinėje fotografijoje taip atsitinka retai. Bet kokiu atveju fotografavimui reikia drąsos.
Kas įkvėpė Vertigo?
Mėgstu aplinkybes, įvykius, kontekstus, kuriuose nevaržomai liejasi energija, trinasi rėmai, braška siūlės, kažkas kunkuliuoja. Visa tai vyksta ir žmogaus viduje – norisi tai parodyti, tad lendu ten, kur vyksta veiksmas, pavyzdžiui į muzikos festivalius ar bandau pats sukurti veiksmą.
Fotografai, kuriais žaviesi?
Lietuviškos fotografijos klasikai – Antanas Sutkus, Rimaldas Vikšraitis, Romualdas Požerskis ir kt. Taip pat žaviuosi lenkų fotografo Michal Buddabar darbais, patinka tokių kūrėjų kaip Laura Makabresku ar Ryan McGinley kuriama estetika. Vardinti galima daug...