ETTORE MONI
TUŠČIAS SLĖNIS
Netoli ikoniškojo Kararos miesto, pačioje Apuano Alpių širdyje, slėnio istorija ir jėga neišpildo italų lūkesčių ir sulaužo visus stereotipus apie marmuro kasyklų, kasėjų bei čia gyvenančiųjų pasaulį.
Tai istorija, jungianti vaizdus ir vaizduotę, kuria kartų, tačiau niekad nebanalų pasakojimą, kuris siūlo alternatyvų, naują, tačiau nepatrauklų požiūrį. Šie vaizdai nepasirodo pirmuose žurnalų puslapiuose, čia nepatenka saulės spinduliai, fotografų blykstės. Visos ertmės užsipildo istorijomis apie drąsą - apleisto slėnio ir čia pasilikusiųjų žaizdomis, suvaržymais, gamtos apribojimais. Viena vertus, grėsminga gamta sunkiai suteikia erdvės žmogaus sukurtoms konstrukcijoms, tačiau ji leidžia kasėjams pasiekti savo gilumą per nenatūraliai išilgus pjūvius, sekančius geologiniais marmuro sluoksnių raštais.
Jei čia ir yra antagonistas - tai pati istorija, kuri visad atstoja griežtą mokytoją: menant industrijos revoliuciją, kurios neigiamos pasekmės pakeitė slėnį ar galvojant apie šimtus čia žuvusių žmonių. Todėl nesvarbu jei čia neužeina saulės spinduliai, nes aš galėjau čia atvykti. Ir vėl sugrįžti.
Galiausiai vienam tai gali pasirodyti lyg jūra, atsiverianti nuo Dolomitinių Alpių ar pasivaikščiojimas po atšiaurų mėnulį. Kitas susitinka piemenį rašantį poeziją ar kasėją turintį aukštąjį išsilavinimą; medžiotoją, kuris mieliau vaikštinėja nei šaudo ar skulptorių, kuriam vienatvė - tai galimybė.
Ettore atsako:
Tavo serijoje žmogus stoja į akistatą su laiku, lėtu, nepajudinamu gamtos ritmu. Koks čia žmogaus santykis su gamta? Ji panašesnė į piktoką šeimininkę nei į lydinčią draugę...
Iš pradžių kraštovaizdis panašus į Tuštumą, tačiau vystantis mano projektui, supratau, kad žmogus
yra kertinis elementas šios vietos perpratimui ir gyvenimui joje. Žmogus ir gamta čia labai artimi, jis pats tampa gyvu peizažu.
Tavo fotografijoje jaučiamas vienišiaus žvilgsnis į pasaulį, kaip vystai pokalbį su aplinka?
Mano nuotraukose yra vienatvės, mėgstu susitapatinti su temomis, kuriomis tampa peizažai, ar atsiskyrę portretai, pats išgyventi istorijas-atvaizdus ir asmenininius santykius.
Kas tave labiausiai nustebino šioje vietoje?
Piemuo man tapo išminties ir meno, gyvuojančio visur, pavyzdžiu. Nesitikėjau tokio poezijos grakštumo.
Ypač nustebino žmonių santykiai, ilgalaikė draugystė. Ne vienas žmogus padėjo man stipriai pamilti šią vietą, be to susiradau naujų draugų.